|
Giorgio De Chirico
(1888-1978)
gimė 1888m. liepos 10d.
Volose, Graikija, kilmingos genujietės Gemma Cervetto ir
inžinieriaus Evaristo, stačiusio Atėnų-Solonikų
geležinkelio liniją, italų šeimoje. 1891m. gimė brolis
Andrea, kuris nuo 1914m. bus žinomas pseudonimu Alberto
Savinio kaip muzikas, literatas ir dailininkas.
1906m.
išvyksta studijuoti į Miuncheną, kur susipažįsta su tuomet
pačia gyviausia – vokiškąja – kultūra. Ten jis susidomi
Nietzschės, Schopenhauerio ir Weiningerio filosofija, jį
apstulbina Arnoldo Böcklino ir Maxo Klingerio simbolistinė,
dekadentiška tapyba.
1908m. keturis mėnesius
praleidžia Italijoje. Čia, Böcklino įtakoje, jis nutapo
savo pirmąsias drobes “Sužeistas kentauras”, “Hoplitų ir
kentaurų mūšis” ir daugelį kitų savo garsių paveikslų,
pavadintų “Italijos aikštės”. Kūriniuose architektūrinių
kvintų vaizdai atskleidžia tuščias ir tylias erdves.
Pavaizduojama statula, o tolumoje - pravažiuojantys
traukiniai. Pavaikslų magiška atmosfera tarsi sukuria
sapnų vizijas.
Italijos aikštė
1910m. Chiricas
išvyksta į Paryžių, kur susidraugauja su poetais Valery ir
Apollinairu. Jis lieka svetimas kubizmui, kuris Picasso dėka
tampa didžiąją Paryžiaus menine naujove.
Paryžiuje bendrauja su Picassu, Derainu, Brancusiu, Braqueu, Legeru ir
pasineria į Schopenhauerio studijas. Eksponuoja tris
darbus “Nepriklausomųjų salone”. Į meninę “Ecole de Paris”
aplinką įsitraukia kartu su broliu, kuris tampa žinomu
muziku. Pastarąjį vertina už vizionistinio meno originalumą,
kurio nepaveikia dominuojančios meninės tendencijos.
1915m. vasarą, prasidėjus Pirmąjam Pasauliniam karui,
iškviečiamas į Italiją. Dėl blogos sveikatos dirba padėjėjo
darbus ir tai jam leidžia toliau tapyti.
1916m. Feraros karinėje ligoninėje De Chiricas sutinka Carra` ir kartu jie
sukuria metafizinės tapybos teoriją.
Šiuo
laikotarpiu, šalia architektūrinių motyvų, De Chirico
siužetuose atsiranda manekenai, kurie puikiai tinka, kaip
metafinės tapybos forma, aplinkai be gyvybės išreikšti.
Hektoras ir Adromachė
Nuo
1918 iki 1922 aktyviai dalyvauja “Plastinių vertybių”
veikloje, o 1924m. grįžta į Paryžių, kur prisijungia prie
siurrealistų. Nor siurrealistai pripažįsta De Chirico kaip
savo pranašą, italų dailininkas niekada nepriėmė jų
poetikos ir stiliaus. Jam ypač buvo svetimas nesąmoningas,
automatinis sapnų dimensijų išryškinimas.
Jo
tapyba linksta prie archeologinio tipo klasikos, kur
mitologija visą laiką interpretuojama per metafiziką, kuri
liko pagrindine menininko meile. Prie metafizinės tapybos
jis ir vėliau grįždavo pastoviai, iki pat savo mirties
Romoje 1978m., sulaukęs devyniasdešimties metų amžiaus.
|
