|
Priešistoriniais laikais Italijoje susikūrė dvi
indoeuropietiškos civilizacijos: Terremare šiaurėje ir
Villanova pusiasalio centre. VIII a pr.m.e. graikai pietų
Italijoje ir Sicilijoje įkūrė savo kolonijas. Tuo pačiu
metu turime pirmąsias žinias ir apie etruskus. V pr.m.e.
galai įsikūrė Po upės slėnyje. III a pr.m.e. romėnai
pajungė visą Italiją ir išlaikė ją savo valdžioje iki
Vakarų Imperijos žlugimo (476 m). Italijos istorija šiuo
laikotarpiu sutampa su senovės Romos.
Po ilgų gotų ir vandalų puldinėjimų, 476m, Odoakras nuvertė
paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustą šitaip
užbaigdamas Vakarų Romos Imperijos gyvavimą. 603 m.
Italijos teritorija suskilo į dvi dalis: Bizantijos
Italija (į jos sudėtį įėjo pakrančių regionai Venecija,
Ligurija, Toskana, Ravenos egzarchatas, Pentapolis, Romos
ir Neapolio kunigaikštystės, Pulija, dalis Kalabrijos,
Sicilija, Sardinija ir Korsika) ir Lombardijos Italija su
sostine Pavijoje (į jos sudėtį įėjo Spoleto ir Benevento
kunigaikštystės).
774 m. Karolis Didysis užkariavo lombardų karalystę ir, po
jo karūnavimo 800 m., buvo sukurta Šventoji Romos Imperija.
Nuo XI a Italijoje pradėjo irti feodalinė santvarka ir kūrėsi
laisvieji miestai – komūnos.
Svarbios šiaurės Italijos komūnos, po nuožmių vidaus kovų,
transformavosi į sinjorijas ir principatus. Tarp kitų
sinjorijų, klestėjusių XIII ir XIV a, pačios svarbiausios
buvo Milano (valdė Visconti ir Sforza) ir Florencijos
(Medici).
Cateau-Cambresis (1559) sutartimi Italijoje įsigalėjo
ispanai. Nepriklausomi liko tik Popiežiaus valstybė,
Savojos Kunigaikštystė, Venecija ir Didžioji Florencijos
Kunigaikštystė.
XVIII a pirmoje pusėje, Ispanijos ir Austrijos įpėdinystės
karų laikotarpiu, Italijos istorijos kontekste vis didesnį
svorį įgavo Savojos kunigaikščiai, kurie prisijungė
Sardiniją ir gavo karališką titulą. Tuo tarpu ispanų
valdžią pakeitė austrų dominavimas (1713-1714 m Utrechto
ir Raštado sutartys, 1748 m. Akvisgranos Taika).
pagina
successiva »
|
